Atviras EST savanorės Vaivos pasakojimas

Apie EST sužinojau būdama 9 klasėje. Tada į viską žiūrėjau gana skeptiškai, nes tai atrodė pernelyg neįtikėtina, kad būtų tiesa, tačiau bėgant laikui ir randant vis daugiau informacijos apie tai, kad galimybės gyventi užsienyje egzistuoja ir dar tokios palankios, supratau viena – būtinai kadanors sudalyvausiu tokiame projekte.
Laikui bėgant ir man vis daugiau besimokant gimnazijoje aš primiršau viską apie projektus ir vis labiau stengiusi susirasti universitetą užsienyje, kuris tenkintų mano lūksčius. Taip atėjus 12 klasei ir dienoms, kada turėčiau rašyti motyvacinius laiškus ir siųsti paraiškas aš supratau – ateinantys metai man gyvenime nebus skirti mokymuisi.
Tai gana smarkiai šokiravo mano draugus, mokytojus, bei mamą, ji labai nerimavo ir nuogastąvo, jog po vidurinės mokyklos pasiimsiu metų pertrauką ir ją praleisiu kitoje šalyje.
Tačiau aš pamiršusi visas baimes ir nusistovėjusią tvarką nusprendžiau imtis šios idėjos apie savanorystę įgyvendinimo, ką galiu pasakyti dabar – man pavyko.

Rugsėjo mėnuo yra paskutinis, kurį leidžiu šioje šalyj, kaip savanorė, visi šie praėję mėnesiai, kurie susidėjo į metus mane labai daug džiugino ir be abejo mokė.
Mano projektas gana neįprastas tuo, jog yra pasidalinęs į dvi dalis: pirmoji yra susijusi su darbu ‘Gyvojo mokslo centre’, kita dalis – su darbu mokykloje ir Romu bendruomenės centre.
Dirbdama ‘Gyvojo mokslo centre“ (portugališkai – Centro Ciência Viva do Algarve), ne tik, kad susipažinau su didele ir neįtikėtinai šaunia žmonių komanda, tačiau ir dirbau itin įdomioje aplinkoje – į vaikus orientuotas mokslų muziejus turi puikų, nedidelį sodą, kuriame groja saulės energija varomas radijas, ten itin lankytojus traukia nedidukas šiltmanis, viduje yra įsikūręs ugnikalnis, kuris spjaudosi dūmais, vos prisiartinus prie jo, tačiau ko gero smagiausia muziejaus/centro vieta yra akvariumas – akvariumas, kuris neturi dangčio ir kuriame plaukiojančias žuvis ir kitus jūros gyventojus, gali paliesti su ranka.

Smagu ir tai, jog centre gaima surengti savo gimtadienį, kurio metu visos linksmybės yra susijusios su fizika, chemija, biologija, geografija ar astrnomija… Vaiaki ypatingai džiūgauja sulaukę ar savaitgaliais ar šventinėmis dienomis, tokiomis kaip Velykos ar Kalėdos, Helovinas, vykstančių tematinių užsiėmimų…
Mano pagrindinė užduotis yra užsiėmimų parengimas, asistavimas įvairiausių veiklų metu arba tiesiog darbas ofise, kada reikia pildyti facebook’o puslapį, atrinkti nuotraukas arba suvesti duoenis paie lankytojus… Šios pareigos nėra pernelyg įpareigojančios, todėl dėl puikios atmosferos darbo vietoje ir nesunkių darbų – savanorystė man tapo tam tikromis atostogomis…

Kaip jau minėjau – tai tik viena dalis to, ką veikiu, kaip savanorė – antruoju atveju aš esu šaunios idėjos, pavadinimu „Tinkering“, kuri peraugo į projektą, viena iš fasilitatorių. Su savo komanda vykdama į mokyklą ir Romų bendruomenės centrą aš padedu vaikams atlikti tam tikras užduotis, kurias mes sugalvojame būdami „Gyvojo mokslo centre“. Tinkering’as – tai šauni pramoka ir galvosūkis vaikams, kada tarp galybės jiems pateiktų prietaisų, detalių, įrankių ir dekoracijų jiems duodama visiška laisvė rinktis kąjie naudos, norėdami pasiekti tikslą – užduotį, kurią jiems pateikiame. Užduotys itin įvairios – tai gali būti robotukas, kuris gebėtų piešti ar iš detalių sudėliotas daiktas, kuris gebėtų pakilti į orą…
Kaip jau minėjau viskas yra itin įvairiapusiška ir smagu. Taip ilgai būdama tarp vaikų suprantu, kad jų labai pasiilgsiu, nes jau spalio mėnesį važiuosiu studijuoti į Didžiąją Britaniją, teks būti apsuptai suaugusių žmonių ir studentų…
Čia būdama sužinojau keletą dalykų:
1) Kad ir kaip nemėgtum karščio, ilgainiui taip prie jo priprasi, jog nebegalėsi suvokti, kaip galėjai gyventi šalyje su kitokiu klimatu.
2) Teisūs yra tie, kurie sako, jog gali būti laimingas bet kur, kur matai palmes.
3) EST vienas geriausių dalykų, kuriuos nusprendžiau padaryti savo gyvenime.